Per savo gyvenimą patiriame ne vieną netektį, vienos būna lengviau išgyvenamos, kitos sunkiau, kartais atrodo, kad lyg sulaužo žmogų. Tai priklauso ir nuo asmenybės, nuo santykio su tuo, ko netenkame, ir žinoma nuo pačios netekties tipo. Kaip žinome, netektys būna įvairios. Tai gali būti darbo, turto, garbės, laisvės, draugystės praradimas ir pan. Aišku, skaudžiausios netektys yra nepagydomos ligos diagnozė, skyrybos bei artimų žmonių mirtis.
Dar norėčiau išskirti lūkesčių netektį. Ir nors vieniems kai sudūžta į šipulius tai, kuo labai labai labai tikėta, paskauda dieną, savaitę ir jie vėl gyvi. Bet kiti išgyvena ypač skausmingai, atrodo, kad dūžtant lūkesčiams, sudūžta ir jų gyvenimas. Jie taip tvirtai tikėjo, tai buvo jų pasaulio supratimas, o pasirodo viskas yra kitaip. Tada gyvenimas praranda prasmę, atsiranda depresyvios būsenos. Kartais depresija yra vadinama lūkesčių gedėjimu.
Nors netektys būna įvairios, skirtingiems žmonėms skirtingo gylio, bet dažnai (nors nebūtinai) yra tam tikras pasikartojamumas gedėjimo procese. Tai gedėjimo stadijos, tarsi vedliai nusakantys, kokie gali būti jausmai. Jos padeda žmogaus psichikai išgyventi, kai prarandama tai kas brangu. Nebūtinai eina vienas po kitos, tai daugiau yra tarsi gedėjimo reljefas, kuris suteikia žinių būt geriau pasiruošus susidoroti su netektimis gyvenime.
Pirmoji gedėjimo stadijas 1969 metais aprašė Elisabeth Kübler-Ross savo knygoje Apie mirtį ir mirimą (ang. On Death and Dying). Jų yra penkios: neigimas, pyktis, derybos, depresija ir susitaikymas. Nors iš pradžių 5 gedėjimo stadijos buvo suformuotos gedint artimo žmogaus, tačiau psichiatrai ir psichologai netrukus pastebėjo, kad jos gana tiksliai nusako bet kokią netektį.
Neigimas yra pirmoji iš penkių gedėjimo stadijų. Ji padeda mums išgyventi netektį, nes įvykus netekčiai, pasaulis tampa beprasmis ir pribloškiantis, gyvenimas netenka prasmės. Žmonės būna šoko ir neigimo būsena. Galvojama, kaip galima gyventi toliau, ar galima gyventi toliau. Neigimas sustabdo sielvartą. Tai gamtos būdas įsileisti į save jo tik tiek, kiek galima ištverti.
Priimant netekties tikrovę ir pradedant užduoti sau klausimus, nesąmoningai prasideda gijimo procesas. Žmonės tampa stipresni, o neigimas pradeda blėsti. Tačiau vėliau visi jausmai, kurie buvo neigti, pradeda kilti į paviršių.
Pyktis – antra stadija - yra būtinas gijimo procese. Reikia būti pasiruošus jausti pyktį, nors jis gali atrodyti begalinis. Kuo giliau jis išjaučiamas, tuo labiau jis pradeda sklaidytis ir greičiau patiriamos kitos emocijos, esančios po pykčiu. Tiesa ta, kad pyktis neturi ribų. Jis gali būti nukreiptas ne tik į draugus, gydytojus, šeimą, patį save ir mirusį, bet ir Dievą. Gali kamuoti klausimas: „Ar tikrai Dievas yra?“ Po pykčiu slypi skausmas, didžiulis žmogaus skausmas. Natūrali būsena jaustis apleistam ir paliktam. Pyktis yra jėga ir tuo pačiu inkaras, suteikiantis tam tikrą struktūrą netekties begalybėje. Iš pradžių sielvartas primena pasiklydimą jūroje: tarsi atsiduriame vidurį jūros ir neturima jokio ryšio su niekuo. Tada, kai ant ko nors supykstama, galbūt ant žmogaus, kuris nedalyvavo laidotuvėse, galbūt ant žmogaus, kurio nėra šalia, galbūt ant žmogaus, kuris dabar, kai mirė artimas žmogus, yra netoks, kokio tikimasi, - atsiranda struktūra, t.y. pyktis ant jų. Pyktis tampa tarsi tiltu per atvirą jūrą, jungtimi. Tai yra kažkas, už ko galima laikytis, o ryšys, užmegztas iš pykčio jėgos, yra geriau nei nieko. Nors dažniausia yra daugiau žinoma, kaip slopinti pyktį, nei kaip jį išjausti, pyktis yra tik dar vienas meilės intensyvumo požymis.
Trečia stadija – derybos. „O kas, jei likusį gyvenimą skirsiu padėti kitiems. Ar tada galėsiu atsibusti ir suprasti, kad visa tai buvo tik blogas sapnas?“ Pasiklystama teiginių „Jei tik...“ arba „Kas būtų, jei...“ labirinte. Norima, kad gyvenimas grįžtų toks, koks buvo anksčiau, mintimis grįžtama į praeitį: jei tik greičiau būtų surastas auglys, greičiau diagnozuota liga, užkirstas kelias nelaimingam atsitikimui... Jei tik, jei tik, jei tik... Kaltė dažnai būna derybų palydovė. Dėl „jeigu tik“ ieškoma kaltės savyje ir to, ką galima būtų buvę padaryti kitaip. Galima net derėtis su skausmu. Padarytų viską, kad nejaustų šios netekties skausmo.
Žmonės dažnai galvoja, kad stadijos trunka kelias savaites ar mėnesius. Gali būti ir taip, bet gali būti, kad viena stadija trunka kelias minutes ar valandas. Įeinama į vieną stadiją, iš jos išeinama, pasineriama į kitą. Į kiekvieną stadiją įeinama ir išeinama ne linijiniu būdu. Galima jausti vieną stadiją, paskui kitą ir vėl grįžti į pirmąją.
Po derybų dėmesys nukreipiamas į dabartį. Atsiranda tuštumos jausmas ir sielvartas įsiveržia į gyvenimą, tai ketvirtoji stadija. Ši depresijos stadija kartais atrodo taip, tarsi tęstųsi amžinai. Svarbu suprasti, kad ši depresija nėra psichikos ligos požymis. Ji yra tinkamas atsakas į didelę netektį. Žmogus pasitraukia iš socialinio gyvenimo, panyra į neišmatuojamą liūdesį, galbūt svarsto, ar yra prasmė gyventi toliau? Kodėl apskritai reikia gyventi toliau? Depresija po netekties pernelyg dažnai laikoma nenatūralia būsena, kurią reikia pagydyti, iš kurios reikia išsivaduoti. Artimo žmogaus netektis yra labai slegianti situacija, o depresija yra normali ir tinkama reakcija. Nepatirti depresijos po mylimo žmogaus mirties būtų neįprasta.
Susitaikymas dažnai painiojamas su sąvoka „viskas gerai“ arba „gerai“ su tuo, kas įvyko. Tai netiesa. Dauguma žmonių niekada nesijaučia gerai dėl artimo žmogaus netekties. Šis etapas susijęs su tikrovės priėmimu, kad artimo žmogaus fiziškai nebėra, ir pripažinimu, kad ši nauja tikrovė yra reali. Išmokstama su ja gyventi, tiesiog stengiamasi gyventi pasaulyje, kuriame nėra artimo žmogaus. Priešindamiesi šiai naujai normai, iš pradžių daugelis žmonių nori išlaikyti gyvenimą tokį, koks jis buvo iki jo mirties. Tačiau laikui bėgant, po truputį susitaikydami su praeitimi, pamatoma, kad negalima išlaikyti to, ko jau nebėra. Išmokstama pertvarkyti vaidmenis, perskirstyti juos kitiems arba prisiimti juos sau. Perėjimas į susitaikymo stadiją iš pradžių gali reikšti tik tai, kad gerų dienų bus daugiau nei blogų. Kai vėl pradedama gyventi ir džiaugtis gyvenimu, dažnai jaučiama, kad tai darydami tarsi išduoda savo artimąjį. Bet verta prisiminti, kad niekada negalima pakeisti to, kas prarasta. Užuot neigiant jausmus, verta įsiklausyti į savo poreikius; judėti, keistis, augti. Galbūt pradedama užmegzti ryšius su kitais ir įsitraukiama į jų gyvenimą, investuojama į ryšį su kitais ir savimi. Pradedama gyventi iš naujo, bet to negalima buvo padaryti, kol nesuteikiama laiko sielvartui.
Šias penkias stadijas papildė amerikietis David Kessler kartu dirbęs su Elisabeth Kübler-Ross. Jam teko vaikystėje išgyventi masinį susišaudymą, kurio metu žuvo jo mama. Didžiąją savo gyvenimo dalį D. Kessler mokė gydytojus, slaugytojus, socialinius, greitosios pagalbos ir policijos darbuotojus apie netektį, traumas ir gedėjimą, taip pat vedė pokalbius ir rekolekcijas tiems, kurie patyrė netektį. Nepaisant to, ką jis žinojo, jo gyvenimą aukštyn kojom apvertė staigi dvidešimt vienerių metų sūnaus mirtis. Viskas, ką D. Kessler žinojo apie gedėjimą, pasirodė tiesa. Jam teko išgyventi penkias gedėjimo stadijas, tačiau suprato, kad po tokios siaubingos netekties jis troško daugiau – jis norėjo įprasminti gyvenimą. Jis išjautė, kad sudaužytos širdies sindromas yra tikras ir jis suprato, kad nuo jo mirs arba gyvens su juo, ir kad pasveikstama ne tada, kai gedėjimas tampa mažesnis, o tada, kai noras gyventi tampa didesnis. Taip buvo atrasta 6-oji gedėjimo stadija – prasmės radimas, ji buvo aprašyta 2019 metais knygoje Prasmės paieška (ang. Finding Meaning).
Šeštoji gedėjimo stadija: prasmės radimas. Tai nėra koks nors savavališkas ar privalomas žingsnis, o toks, kurį daugelis žmonių intuityviai žino. Šioje stadijoje pripažįstama, kad nors daugeliui sielvartas laikui bėgant mažės, jis niekada nesibaigs. Bet jei leidžiama sau visiškai pereiti į šią esminę ir gilią šeštąją stadiją – tai reiškia, tai sielvartas paverčiamas kažkuo prasmingu. Per prasmę galime rasti daugiau nei per skausmą. Kai miršta artimas žmogus arba kai patiriama kitą rimta netektis – skyrybos, bankrotas, namų praradimas dėl stichinės nelaimės, norima daugiau nei praradimo fakto. Norima rasti prasmę. Praradimas gali sužeisti ir paralyžiuoti. Tačiau prasmės radimas netektyje įgalina rasti kelią į priekį. Tie, kurie sugeba rasti prasmę, paprastai daug lengviau išgyvena sielvartą nei tie, kurie to nesugeba. Mažiau tikėtina, kad jie įstrigs viename iš penkių stadijų. Tiems, kurie įstringa, tai gali pasireikšti įvairiais būdais, įskaitant staigų svorio padidėjimą (arba netekimą), priklausomybę nuo narkotikų ar alkoholio, nesugebėjimą užmegzti naujų santykių dėl baimės patirti dar vieną praradimą. Bet jei sugebama atrasti prasmę net ir beprasmiškiausioje netektyje, galima padaryti daug daugiau, nei tik atsigauti, sugrįžtant į gyvenimą. Galima toliau augti ir rasti būdų, kaip gyventi prasmingą ir kažkada net džiaugsmingą gyvenimą, praturtintą mirusio žmogaus pamokomis ir meile.
Remtasi:
· Kübler-Ross, E., & Kessler, D. (2009). The five stages of grief. In Library of Congress Catalogin in publication data (Ed.), on grief and grieving (pp. 7-30).
· Kessler, D. (2019). Finding meaning: The sixth stage of grief. Simon and Schuster.
· Autorės Dianos Radzevičiūtės patirtimi.
Kommentare